Maištas beprasmiškas, jeigu jis nieko nekliudo (Douglas Rushkoff „Media virus”)

Kalbos apie transnacionalinių korporacijų (TNK) galybę, masinės informacijos priemonių (MIP) ir reklamos įtaką žmonėms, bankų sistemos visagalybę arba apie masinės kultūros totalumą ir jos nedidelę meninę (o ir kultūrinę) vertę neretai sukelia šypseną. Kartais prie smilkinio pasukiojamas pirštas ir taip kalbėtojui nustatoma diagnozė – „konspirologas”.

Tuo viskas ir baigiasi. Ištarus žodį „konspirologija” (sąmokslo teorija), bet kuri temąa, kuriai užlipinta tokia etiketė, tampa nenormalių žmonių, politinių šizofrenikų ir tiesiog marginalų reikalu. Tuo tarpu ne viskas taip paprasta, kaip būtų galima pagalvoti, girdžiu iš tokių „etikečių klijuotojų” ir „demaskuotojų”.

Spektaklis

Mes gyvename informacinių technologijų, kompiuterių, globalių komunikacinių tinklų amžiuje. Populiarios muzikos, kino filmų, sukurtų masiniam žiūrovui, pačiai vartojamo skaitalo gamyba labai išplėtota, ir nuo to niekur nepabėgsi. Holivudas stato filmus, kuriuose sakoma, kad kapitalizmas ir imperializmas – tai labai blogi ir siaubingidalykai... Filmus, kainuojančius dešimtis ir net šimtus milijonų dolerių (paimkim kad ir išgarsėjusį „Avatarą”).

Žinoma, šiuolaikiniuose kino filmuose arba, tarkim, muzikos kūriniuose yra daug kritikos, adresuotos kapitalistinei pasaulio sistemai, vadantiesiems, TNK, imperializmui ir t.t. Visgi masinis žiūrovas, kuriam gaminamas šis produktas, dažniausiai atkreipia dėmesį į gražų įpakavimą, o ne į kartų kritinį turinį. Juk gražiame veiksmo filme antikapitalistinį kvietimą pradėti pasaulinę revoliuciją gali įžvelgti tik marginalūs intelektualai, dažniausiai neturintys kontakto su plačiąja auditorija (o jei ir turi, tai ši auditorija jų nesuvokia). Kontakto šie intelektualai neturi dažniausiai todėl, kad publikai nerūpi ir atrodo nuobodūs jų svarstymai, kad kapitalizmas (ir valstybė – kaip būtina anarchistinės kritikos dalis) – tai nežmoniškas blogis. Miesčioniui, gyvenančiam jaukiame asmeninių interesų pasaulėlyje, visi tie kvietimai prilygsta keliui į masinių žudynių, priverstinių darbų ir smegenų plovimo pragarą, taip sakant, žygiui į šviesią ateitį po automatų vamzdžiais.

Apskritai vaizdinių pasaulis, o tiksliau, vaizdinių epocha – tai neribotų revoliucinių galimybių metas, bet kapitalistinis pasaulis turi dar didesnes galimybes suniveliuoti ir nukenksminti bet kokias revoliucionierių pastangas.

Socializmas su visa savo įvairove totaliai diskredituotas „sovietinio” dvidešimtojo amžiaus palikimo: GULAG’as, represijos, prievartinė kolektyvizacija, kultūrinė revoliucija. Turint galvoje, kad „komunistinio monstro” (kurio etiketę klijuoja visam socialistinės minties spektrui) populiarinimu užsiima didžioji liberalaus kapitalizmo sistemos žiniasklaida, visai nenuostabu, kad liūdnai pagarsėjusi „sistema” šiandien gali jaustis saugi: dėl protingos rinkodaros ir reklamos šimtų milijonų žmonių mintyse egzistuoja tik kapitalizmas (kuris „nugalėjo”) ir „komunizmas” (po kurio kiautu slypi stalinistinis marksizmo nukrypimas, kuris „pralaimėjo”).

Bet vaizdinių pasaulis tam ir yra, kad būtų panaidojamas dvejopai: vieni „komunizmu” gąsdina užpjudytą ir praradusį orientaciją miesčionį, tarytum baisia pasaka mamą pametusį mažą vaiką, o kiti pasakoja apie prarastą imperijos didybę, kuri buvo „socialinio teisingumo žemėje įsikūnijimu”.

Marxas kadaise rašė, kad viskas, kas buvo ir yra, – tai priešistorė, o tikra istorija prasidės tik įsigalėjus komunizmui. Kol kas to neatsitiko, užtat mes turime kitką – Franciso Fukuyamos tezę apie „istorijos pabaigą”: „Negalime atmesti to, kad netikėtai gali atsirasti naujos ideologijos arba anksčiau nepastebėti prieštaravimai (nors šiuolaikinis pasaulis, matyti, patvirtina, kad pamatiniai socialinės ir politinės raidos principai ne itin pasikeitė nuo 1806 m.). Vėliau daug karų ir revoliucijų vyko dėl ideologijų, besiskelbusių pažangesnėmis nei liberalizmas, bet istorija galų gale paneigė tas pretenzijas”.

Įvairių liberalizmo ideologų nuomone, mūsų pasaulis netobulas, jame pilna trūkumų, bet alternatyvos kapitalistinei liberaliai demokratijai nėra ir negali būti. O jei kas su jais nesutinka – tas naiviai svajoja apie neįgyvendinamas utopijas, ir ne daugiau.

Tuo pat metu įdomus ir ginčas dėl ateities prognozių, vykstantis antiutopijos žanre. Taip, pavyzdžiui, nuolat galima susidurti su ginču, kas gi buvo teisus savo pesimistinėje prognozėje – George’as Orwellas ar Aldousas Huxley. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų teisingiau pirmenybę ginče atiduoti būtent A. Huxley – „parsiduodantis prekinių ženklų ir vartojimo pasaulis” visgi realesnis nei totali kontrolė ir masinės represijos, nei vienodi visuomenės nariai, žygiuojantys darnia rikiuote ritmą mušant būgnais.

Vis dėlto tiesa, atrodo, slypi kažkur per vidurį. Mūsų pasaulis – tai dviejų žymių antiutopinių koncepcijų samplaika. Mes įklimpome dvigubame kontrolės žiede, dar pridėję ir savikontrolę pagal Zygmuntą Baumaną su jo „Sinoptikonu”.

Štai ką rašė tarp kairiųjų išpopuliarėjęs Guy Debord’as: „Vystantis reklamos ir kontrolės tinklams, kurie apibrėžia ir aptarnauja eksploatuojamų rinkos dalių interesus, taipogi vystosi ir privačių spec. tarnybų paslaugos. Žmonių, pasiruošusių pasiūlyti savo paslaugas šioje srityje, daugiau nei pakanka. Beje, jie nebūtinai buvę policininkai ar kitokie valstybinių interesų bei saugumo sergėtojai. Jų slapti tinklai apraizgė visą Žemės rutulį. Išvydę savo darbdavius, jie tuot pat išsirikiuoja ir rodo ištikimybės bei atsidavimo stebuklus. Tokį pasiryžimą savanoriškai tarnauti retai kur rasi bužuazinėje epochoje”.

Privati ir valstybinė kontrolė, plius savikontrolė, ir viskas vykdoma totaliais mąstais – tai tiesiog rojus šiuolaikiniams neronams, kurie gali sau leisti sudeginti eilinę Romą, kaip nė nesisapnavo realiam Romos imperijos imperatoriui. Ir didelė visuomenės dalis mielai įsijungs į šią kruviną beprotiško spektaklio orgiją, laikydami savo pareiga pataikauti valdovui ir nesuprasdami kaip išvis galima būtų elgtis kitaip.

Keli žodžiai apie tokį reiškinį kaip „karas”. Karas šiandien – tai ne šiaip kova už resursus ir įtaką (o kartais ir kaip senovėje – už teritoriją), tai dar ir įvaizdžių karas. „Panašiai kaip prekės logika valdo kapitalistų ambicijas, o karo logika visada užtemdo konkrečias modifikacijas ginkluotės srityje, taip ir paini spektaklio logika kontroliuoja perteklinę medijų išmonės įvairovę”, – sako vis tas pats Guy Debord’as.

Pasaulis jums atrodo neteisingas? Įsijunkite TV – ten jums paaiškins, kad esate neteisūs, bent jau paaiškins, kad jeigu jūs ir teisūs, tai vis vien nieko geriau nesugalvosi. Nejaugi jūs norite koncentracijos stovyklų ir meilės pagal tvarkaraštį, žinoma, jeigu jums tai apskritai leis? „Ekspertai” jums viską paaiškins iki smulkmenų.

Apskritai ekspertokratija (kaip savotiška technokratijos variacija) yra viena rimčiausių problemų šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje vyrauja viena labiausiai išpopuliarintų alternatyvų šiuolaikinei pasulio santvarkai (toliau viską užverčiant „izmais”) – meritokratija.

Visuomeninių mokslų žodynas sako, kad meritokratija – tai „teorija, pagal kurią valdžią vykdyti turi žmonės, pasižymėję savo pasiekimais, gabumais ir profesine kompetencija, o ne socialine kilme arba įgyta padėtimi”. Terminas kilęs nuo lotyniško žodžio meritus (vertas) ir graikiško kratos – valdžia.

Tokios „alternatyvos” populiarinimas visiškai dėsningas atsižvelgiant į didėjantį informacijos srautą ir komunikacijos sistemų vystymąsi. Iš esmės šių dienų meritokratija – tai „XXI-ojo amžiaus fašizmas”, kada „geriausiųjų kohorta” nulemia milijonų žmonių likimus vadovaudamasi korporatyvinės visuomenės kanonais, kurie pagrįsti „žinių ir informacijos diktatūra”.

Žmonija įklimpo toje vartotojų spektaklio pelkėje ir liberalizmo, įsivaizduojančio save visiems laikams nugalėjusia būties ideologija, orgijoje. Bet tai dar nebūtų taip baisu, jeigu ne revoliucionieriai ir maištininkai, įsikomponavę į tą „karnavalą”, ir iš esmės pateisinantys jį savo „protestu” (o kur išsiveržia už pateisinimo ribų – ten jie tiesia kelią neofašizmui ir religiniam fundamentalizmui, kurie „užbaigs liberalų košmarą ir jo nestabilumo pagimdytą revoliucinį chaosą”).

Pseudorevoliucinis maištas

Šiuolaikiniai kairieji dažniausiai atstovauja vadinamąją „sisteminę opoziciją”. Bet yra ir radikali kairiųjų dalis, sudaranti aiškią mažumą ir užimanti marginalią politinio spektro nišą, į kurią juos įvijo1920-1930 metų revoliucinės bangos sutriuškinimas.

Šiuolaikiniai kairieji radikalai Globalios Šiaurės šalyse (beje, nepasakysi, kad ir Globalių Pietų šalyse padėtis iš principo kitokia, ten valdo nacionalistai ir religiniai fundamentalistai) gana neskaitlingi, nors kai kuriose šalyse ir turi po kelias dešimtis tūkstančių žmonių. Deja, dėl to jie nenustoja buvę marginalia mažuma, nors jų veikla kartais susilaukia ir masių palaikymo (pvz., anarchistų veikla Graikijoje, ypač po 2008-ųjų gruodžio įvykių). Bet ta parama dažniausiai pasyvi. Maištaujantiems gali pritariamai linksėti galvomis, tačiau galų gale eina ne paskui juos.

Ir tai ne vien „bėgimas nuo laisvės”, kaip pasakytų koks nors per daug užsiciklinęs Ericho Frommo ir Frankfurto mokyklos revoliucionierius. Didele dalimi problema slypi pačiuose radikaluose, įvairiausiuose anarchistuose ir marksistuose, aistringai kalbančiuose apie revoliuciją, ir, kaip jie patys mano, ją darančiuose (arba ruošiančiuose jai dirvą).

Tokie pseudorevoliucionieriai (kvazirevoliucionieriai, nepavojingi revoliucionieriai) būna dviejų pagrindinių tipų. Dogmatikai, paskendę revoliucinių teorijų gelmėje (neretai – XIX-XX šimtmečio pradžios lygyje) ir antidogmatikai, revoliuciniai revizionistai, daugelis iš jų nekritiškai perėmė 1968-ųjų palikimą.

Dogmatikai dar žinomi kaip „sektantai” (nors politiniais sektantais gali būti nebūtinai „dogmatikai”, bet būtent jie sudaro panašios publikos daugumą). Kornelijus Kastoriadis rašė apie marksizmo sektantus: „Sekta – tai grupė, pernelyg sureikšminanti judėjimo, iš kurio yra kilusi, kuria nors pusę, aspektą ar frazę, paversdama ją atskaitos tašku, svarbiausia mokymo tiesa ir pajungdama tam visa kita. Kad palaikytų savo „ištikimybę”, sekta radikaliai atsiskiria nuo visų ir apsigyvena „savame” atskirame pasaulyje. Nuorodos į marksizmą leidžia toms sektoms pateikti save kaip kažką kitą nei jos iš tikro yra, pavyzdžiui – būsima proletariato, tarp kurio jiems nepavyko įsitvirtinti, revoliucine partija”.

Jis rašė (tai pritaikoma ne tik daugeliui marksistų, bet ir anarchistų), kad daugelis iš jų gyvena praeitimi, taikydami naujame pasaulyje atgyvenusias schemas ir receptus, paremdami savo nuomone Marxo autoritetu (anarchistų atveju – Kropotkino). Priklausomai nuo to, kokiu autoritetu remiamasi (Marxu, Engelsu, Pannekoeku, Trockiu, Lukácsu, Gramsci, Leninu ir t.t.), yra garsiai skelbiama, kad jis yra tiesa ir absoliutas, ir kad būtent jis žino visus atsakymus ne tik į praeities, bet ir į dabarties iššūkius.

Tokia elgsena itin būdinga – pasiskelbti didžios revoliucinės epochos bei jos ideologų paveldėtoju ir dejuoti, kad dabar liaudis „kol kas nepasirengusi vėl priimti revoliucinių šūkių ir kalbų apie vadovaujantį partijos (organizacijos) vaidmenį”. Tu jiems kalbi, kad schemas reikia keisti ir modernizuoti priklausomai nuo pasikeitusių visuomeninių, socialinių, ekonominių ir politinių aplinkybių, o jie tau – schemos universalios, „paprasčiausiai reikia palaukti”.

Daugumą tarp dogmatikų vis dėlto sudaro marksistai. Už tai anarchistai lyderiai kitoje kategorijoje – antidogmatikų. Kalbant Murray’aus Bookchino žodžiais, tai pasireiškia vadinamuoju „gyvenimo būdo anarchizmu”. Jie, skirtingai nuo anksčiau aprašytos kategorijos atstovų, neaukština savo „tėvų įkvėpėjų” ir iš viso nelabai mėgsta praeities ideologų, nesvarbu, Bakunino, Kropotkino, Lopezo Arango, Machno, Rudolfo Rockerio ar dar ko nors. Šiems maištininkams pats maištas žymiai svarbesnis už bet kokias teorijas, schemas ir ieškojimus. Jie lyg ir nepastebi, kad „audringi šešiasdešimtieji” taip ir nenuvertė kapitalizmo, bet už tai daug prisidėjo jį modernizuojant: daugelis maištininkų lozungų buvo įsiurbti sistemos.

„Savo pirmomis prezidentavimo dienomis Nicolas Sarkozy parodė, kad naujųjų „kairiųjų” vertybės puikiai dera su šiuolaikiniais „dešiniaisiais”. Sarkozy žavėjosi tokiomis „vertybėmis” kaip moterų ir vyrų lygybė, rasinė ir etninė lygybė, ekologija, žmogaus teisės. „Pasaulis taip pasikeitė, kad net „dešinieji” stoja po tokiomis progresyviomis vėliavomis, tai gera naujiena. Visgi universalios vertybės dėl savo prigimties gali būti panaudotos skirtingais tikslais, netgi kaip pretekstas engimui ir karui, o tai jau bloga naujiena” (Diana Johnstone)

Tokiu būdu puikiai matome, kaip lengvai kairiųjų lozungus perima šiuolaikiniai dešinieji. Be jokios kritikos perimant tai, kas labai patrauklu ir todėl idealizuojama, atsiranda tokie „naujųjų dešiniųjų’ klystkeliai kaip nacionalanarchistai, savo ideologiniame bagaže suvertę į vieną krūvą kraštutines dešiniąsias ir kraštutines kairiasias idėjas. Taip eilinį kartą dezorientuodami miesčionis, o tai ypatingai pavojinga, kai nėra stiprių radikalios kairės organizacijų.

Tuo tarpu Murray’us Bookchinas taip apibūdino madingus antidogmatikus anarchistus (kurių „gyvenimo būdas” XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje jį traukė, bet jau tada jis manė, kad gyvenimo būdas neturi būti suabsoliutinamas pats savaime, o turi „įsiūbuoti gyvenimo valtį” namuose ar darbovietėje): „Jo [gyvenimo būdo] susirūpinimas savo paties unikalumu ir savo įvairiomis pasipriešinimo koncepcijomis nuolat griauna socialistinį libertarinės tradicijos pobūdį. Ne mažiau nei marksizmą ir kitas socializmo kryptis, anarchizmą galėjo paveikti buržuazinė aplinka, todėl stiprėjanti japių kartos „vidinė jėga” ir narcisizmas palieka savo pėdsaką daugelyje pripažintų radikalų. Avantiūrizmas, asmeninė bravūra ir panieka teorijai yra keistai giminingi iracionaliems postmodernizmo prietarams, teorinio nenuoseklumo triumfui (pliuralizmui), apolitiškam ir antiorganizaciškam prisirišimui prie vaizduotės, noro ir ekstazės, o taip pat stipriai į save orientuoto kasdienybės žavesio kerams. Visa tai atspindi tuos praradimus, kuriuos socialinė reakcija primetė Europos ir Amerikos anarchizmui per pastaruosius du dešimtmečius.”

Tačiau tų „revoliucionierių“ neveikia jokia kritika, jie, kaip ir „dogmatikai” (sektantai), visada lengvai atsikerta, kad jų tiesiog nesupranta, ir prikergia visuomenės konservatyvumą bei jos atsilikimą. „Juodasis blokas” (paėmus plačiau – ir sukiliminis anarchizmas, insurekcionalizmas) bei savyje užsisklendęs antifašizmas – daugelio šiuolaikinių anarchistų šventosios karvės (žinoma, ne vienintelės). Todėl vertėtų išklausyti kritikus, manančius, kad tokių amorfiškų idėjų pagrindu neįmanoma sukurti nieko, kas keltų pavojų sistemai.

Pirmąją sąvoką gerai apibūdino anarchizmui artimas IWW narys Davidas Roviksas: „Šiuolaikinio pirmojo pasaulio šalių [Globalios Šiaurės] kontekste atrodo akivaizdu, kad maištai, net jeigu juose nedaug maištingumo, tik trukdo kurti masinį judėjimą. Aš neabejoju, kad pirmajį akmenį dažniausiai meta persirengęs policijos bendradarbis, bent jau 50 proc. visų atvejų. Bet aš irgi neabejoju kad dauguma žmonių, priskiriančių save „Juodajam blokui“ ir ginančių savo „taktiką”, yra geri žmonės, savo bendruomenėse atliekantys gerus darbus, kol nepradeda mėtyti akmenų į vitrinas. Ar tiki jie tuo, ar ne, bet mėtydami akmenis į vitrinas per demonstracijas, jie daro tą patį darbą, kaip ir policijos provokatoriai, – tiesiogine, o ne perkeltine prasme.”

Antrąją tezę, pabrėžiančią antifašizmo savarankiškumą ir galimybę per jį sukurti stiprų antisisteminį judėjimą, praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio viduryje griežtai ir kategoriškai paneigė Ispanijos anarchosindikalistai. Jie sakė, kad „antifašizmas – tai integracijos į sistemą forma”, nesmerkdami paties antifašizmo, kada jis yra kasdienės kovos už laisvą visuomenę dalis.

Yra ir dar viena „karvė“, šventa nemažai anarchistų maištininkų daliai, – tai „kontrkultūra” ir jos svarbos kovoje už naują visuomenę pervertinimas.

„Kontrkultūra”, sako daugelis anarchistų, vėl ir vėl su pasitenkinimu prisimindami „audringų 1968-ųjų” palikimą, – štai kas gali nuversti kapitalizmą (bent jau „padaryti rimtą spragą” kasdienybės ribose gyvenantiems gyvybingiems paaugliams, orientuotiems į nonkonformistinę ateitį). Tuo tarpi poleminės knygos, sukėlusios daug svarstymų tarp radikalių kairiųjų, „Parduodamas maištas” autoriai Josephas Heathas ir Andrew Potteris tvirtina, kad:

„Kontrkultūros maištininkai pasidarė panašūs į pranašus, kurie pranašauja pasaulio pabaigą ir yra priversti nuolat perkelti jos datą vėlesniam laikui: terminai praeina vienas po kito, bet nieko neatsitinka. Kiekvieną kartą, kai sistema kooptuoja naują maišto simbolį, kontrkultūros maištininkai priversti eiti toliau, kad įrodytų savo alternatyvumą ir atsiribotų nuo niekinamų masių.

Kadangi kasdieniai simbolinio pasipriešinimo aktai, apibūdinantys kontrkultūrinį maištą, iš tikro negriauna sistemos, kiekvienas, kuris iš tikro prisilaiko kontrkultūrinio mąstymo, galų gale imasi pačių ekstremaliausių maišto formų. Metas, kai tas maištas pradeda griauti, dažniausiai sutampa su jo perėjimu į asocialią formą. Tada jūs tampate nebe maištininku, o paprasčiausiu kenkėju.”

Kairieji maištauja, bet maištas panašus į pirstelėjimą – už garsių frazių ir radikalių pogromų iš tikro neslypi nieko rimta. Visa tai ne daugiau kaip spektaklis spektaklyje, keliančiame džiaugsmą „sistemos” dirigentams.

Išeitis?

Tokia radikaliosios kairės judėjimo būklė negali neslėgti tų, kurie nuoširdžiai bando visuomenėje platinti kairiuosius idealus. Bet viena yra dejuoti, kad spektaklis įsiurbė protestą, ir visai kita – pabandyti rasti išeitį iš susidariusios padėties (kurios nereikia visiems tiems kvazi- ir pseudorevoliucionieriams). Nuodugnus klausimo, kaip pakeisti padėtį ir vėl padaryti, kad radikalios kairiosios idėjos pasiektų masių, o ne saujelės marginalų samonę, gvildenimas yra vertas atskiro tyrimo. Šiuo atveju aš tik pabandysiu pateikti kai kuriuos pastebėjimus, liečiančius anarchistinį judėjimą.

Pirmiausia reiktų liautis idealizuoti „audringų 1968-ųjų” palikimą. Juo labiau kad tas palikimas didele dalimi buvo perimtas sisteminių politikų ir „naujųjų dešiniųjų”. Juo labiau kad kontrkultūros ir anarchizmo kaip gyvenimo būdo aukštinimas – tai izoliavimasis ir užsidarymas gete, sąmoningas atsisakymas kontaktų su visuomene, šiandien labai nutolusia nuo radikaliosios kairės ideologijos.

Tuo pačiu negalima ir aklai tikėti XX amžiaus pradžios revoliuciniu anarchokomunizmu arba 1920-30-ųjų „auksinės epochos” anarchosindikalizmu, kaip ir ekoanarchizmu, į kurį tiek vilčių dėjo Murray’us Bookchinas. Visas šias idėjas reikia iš naujo permąstyti ir modernizuoti, priešingu atveju mes turėsime reikalą su dogmatizmu, kuris nė kiek negeresnis už antidogmatinį „gyvenimo būdo anarchistų” revizionizmą.

Be to, reikia žinoti, kokiam tikslui kvieti aplinkinius, tai yra turėti bent jau schematinį vsuomenės, kuri turėtų pakeisti šiuolaikinę, modelį. Ir čia vėlgi nepadės jokios nuorodos į Piotrą Kropotkiną, Rudolfą Rockerį, Jeaną Grave’ą, Georgijų Chadžijevą, Lopezą Arango arba Emile’į Pouget, kaip ir nuorodos į Paryžiaus komuną, Didžiosios Rusijos revoliucijos eigoje anarchistų vykdytus socialinius eksperimentus arba libertarinį-komunistinį anarchosindikalistų eksperimentą 1936-1939 metais Ispanijos pilietinio karo metu, kaip ir visi svarstymai apie šiuolaikines komunas ir bendruomenes, ar tai būtų Aurovilis, ar Kristianija, ar šimtai kitų.

Masinį anarchistinį judėjimą aš įsivaizduoju tik kaip anarchosindikalistinį, bet tuo pačiu jis neturi automatiškai kopijuoti Ispanijos CNT, Italijos USI, Argentinos FORA praeito amžiaus 20-30 –ųjų palikimo. Taip, jų patirtyje, idėjose ir kritiškame požiūryje į tikrovę šiuolaikiniams libertarinės komunistinės visuomenės šalininkams buvo daug įdomaus, pamokomo ir naudingo, tik kieme dabar ne praeito amžiaus pradžia, o socialinės ir ekonominės realijos nuo tų laikų smarkiai pasikeitė, paaštrėjo ekologinės problemos, o kapitalizmas išbandė Keinso teorijas ir neoliberalizmą (tegul ir grįždamas naujam lygmenyje prie ankstesniųjų liberalių kapitalizmo idėjų).

Be to, kalbėdami apie anarchosindikalizmą kaip apie profsąjunginį judėjimą, neturime pamiršti apie postindustrines tendencijas, darbo automatizaciją ir individualizaciją. Kitaip tariant, šiuolaikinė profsąjunga turi atsižvelgti į pasikeitimus darbo sferoje, sugebėti telkti šiuolaikinius mobilius bei individualizuotus dirbančiuosius ir skirti didelį dėmesį ne tik kovai darbo, bet ir gyvenamosiose vietose. Na, o atsižvelgiant į šiuolaikines ekologines problemas, sindikalistams verta daugiau dėmesio skirti „žaliąjai” tematikai (kas, beje, ir daroma praktinėje sindikalistinių susivienijimų veikloje, konkrečiai – Ispanijos CNT ir IWW). Dėl to verta daugiau dėmesio skirti „žaliojo sindikalizmo” idėjų vystymui ir tokiems autoriams kaip Grahamas Purchase’as, Jeffas Shantzas, Danas Jakopovichas.

Šiuolaikinis judėjimas turi suvokti šiuolaikinį pasaulį ir atsakyti į laiko iššūkius, kitaip jis nepajėgs tapti masišku. Tuo pat metu, kol jo nėra, paklausą turės pseudorevoliucinis radikalus maištas, nepavojingas sistemai, bet suteikiantis nemenką adrenalino dozę savo adeptams.

A. Fiodorovas

vertė Evaldas Balčiūnas

2010.06.16

2010.06.20

Источник

Источник-2

Оригинал